Atsikėlus ryte pajūriškai lašnojo lietus. Nei į pležą nueisi, nei paturistausi sausai po kurortą. Tad nusprendėme pagulėti ilgėliau ir papusryčiauti lovoje. Visos dienos švaistyti lovoje nesinorėjo, tad pasiūliau važiuoti į San Mariną. Pasitikrinom išvykimo/gįžimo laikus, orų prognozes - pasirodo tai tik trumpas lietus. Nelaukdami žaibo greičiu apsirengėme, šokom ant dviračių ir mynėme iki centrinės Rimini traukinių stoties. Bilietus į San Mariną įsigijome mini parduotuvėlėje, priešais pat traukinių stotį (prie Burger King). Bilietas į vieną pusę 1 žmogui kainavo 5 eur.
Po 20 minučių kelio pradėjome suktis, kaip į
vienaragio ragą. Vis aukštyn, siauryn ir po mažiau nei valandos kelio
atsidūrėme pačioje San Marino viršūnėje - ant 749 m. aukščio Titano kalno. Iš
visų pusių šią valstybę (galima sakyti miestą) supa Italija. San Mariną aplanko apie 3 milijonus turistų kiekvienais metais, tad turizmas čia stipriai išvystytas (priklausomi nuo turizmo). Pavyzdžiui tokia paslauga, kaip autobusas atveža tiesiai į miesto širdį ir parveža atgal (pagal grafiką). Tau nereikia rūpintis niekuom kitu (išskyrus žvilgtelti į laikrodį, kad nepavėluotum). Kas nori didesnio adrenalino ir platesnių panoraminių vaizdų siūlau į San Marino viršūnę pakilti funikulieriumi.
Ant Titano kalno stūksanti tvirtovė turi tris bokštus. Tai Guaita, Česta ir Montale - seniausia, ryškiausia bei visų mėgiamiausia San Marino keliautojų vieta. Kylant į viršų iš už kiekvieno kampo atsiveria nepakartojami panoraminiai vaizdai. Yra apžvalginių aikštelių, bei vos kelis žmones talpinančių balkonėlių. Čia tikrai tvyro kitokia dvasia. Silpnesnių nervų turistus gali išvarginti pastovus siūlančių rusų, italų savo parduotuvėse turimų prekių. Mus tai nė kiek nejaudino, mes mėgavomės tvyrančia ir nepriklausoma San Marino atmosfera. Tačiau yra svarbus, bet! Prieš vykstant čia bandžiau atlikti namų darbus - paskaitinėti keletą įžvalgų iš kitų tinklaraščių. Ir tiesa pasakius buvau šiek tiek iššigandusi, bet galiu patikinti, kad man NIEKAS neatitiko, ką rašė kiti buvę turistai. Mano pastebėjimai: į šią nykštukinę valstybę siūlau keliauti vėlyvą pavasarį ar rudenį. Vasaros stenkitės vengti, nes turistų srautas čia labai didelis. Mums pasisekė! Tai buvo gegužės pirma pusė. Nei šalta, nei per karšta ir žmonių skaičius (žinant, kad tai itin turistinė vieta) neįkirus. Plius patariu keliauti ne savaitgalį. Kas keliauja automobiliu, tai galiu nuraminti, kad stovėjimo aikštelių tikrai yra. Tiek požeminių, tiek lauko. Nakvynę tikrai gausite, jei ją užsisakysite anksčiau per Airbnb arba Booking paslaugas, nes čia ir dabar, vien iš turizmo gyvenančioje šalyje, sunkiai begausite.
Muziejai ir net kai kurios bokšto apžvalginės aikštelės yra mokamos. Šiomis paslaugomis mes nesinaudojome, nes vaizdai, kaip jau minėjau, atsiveria iš už kiekvieno kampo. Vaikštant nuovargio nepajutome, mat aplink daug stop vietelių - iškalti akmeniniai stalai ir suoleliai. Žmonės ten laisvai užkandžiauja ar snaudžia siestos metu.
Pietų vietą pasirinkome ant kalno pūpsančioje Caffe Divino kavinėje. Ši vieta mus patraukė savo lokacija ir išskirtiniu kabančiu geltonu dviračiu (visiai ne istoriška😊). Kavinės apačioje šeimininkai turi alkoholinių gėrimų parduotuvę, o viršuje su panoramoniu vaizdu - itališkos virtuvės kavinę. Ragavome tradicinę piadiną, lazaniją, picą bei atsigaivinome gėrimais. Vos viską sutalpinome, o kainos tikrai nesikandžiojo. Išėjusi iš šios kavinės garsiai pasakiau, kad mielai grįžčiau čia dar ir dar. Maistas labai skanus, paprastas ir greitas aptarnavimas, šeimininkai LABAI paslaugūs ir svetingi. Rekomenduoju.
Instagram'e minėjau, kad iš San Marino išvykome su nuotykiais, kurie puikiai baigėsi. O jie labai gyvenimiški ir paprasti. Likus vos valandai iki paskutinio autobuso nusprendėme pasėdėti terasoje ir (po kokių 25 minučių) Kotrynai bekalbant pastebėjau, kad ji neturi savo dantų plokštelių. Tai žinodami trumpesnius keliukus link Guaita kalno skridome link buvusios kavinės. Po staigaus pokalbio su šeimininkais ir rausimosi 60 l. šiukšlių maiše radome, tai ko ieškojome. Tiksliau rado patys šeimininkai, nes mums to paprasčiausiai neleido daryti. Tiesiog parodė griežtą rankos delną. Beliko nuoširdžiai padėkoti ir dar labiau pamilti šią vietą.
Šiai, Europos sąjungai nepriklausančiai, mikrovalstybei užtenka vos pusdienio pažinti. Dauguma dalykų daug pigesni, nei pačioje Italijoje. Čia laikas skriete praskrieja. Pasivaikščioti galima ne tik po bokštus ir siauras gatveles, bet ir aplankyti miesto rotušę - Palazzo Pubblico, kurioje vyksta sargybos keitimasis, pasiklausyti varpų skambesio. Taip pat pasirinkti bent vieną muziejų iš 10 siūlomų. O maisto paragauti tiesiog būtina!
xoxo Akvilė
Atsikėlus ryte pajūriškai lašnojo lietus. Nei į pležą nueisi, nei paturistausi sausai po kurortą. Tad nusprendėme pagulėti ilgėliau ir papusryčiauti lovoje. Visos dienos švaistyti lovoje nesinorėjo, tad pasiūliau važiuoti į San Mariną. Pasitikrinom išvykimo/gįžimo laikus, orų prognozes - pasirodo tai tik trumpas lietus. Nelaukdami žaibo greičiu apsirengėme, šokom ant dviračių ir mynėme iki centrinės Rimini traukinių stoties. Bilietus į San Mariną įsigijome mini parduotuvėlėje, priešais pat traukinių stotį (prie Burger King). Bilietas į vieną pusę 1 žmogui kainavo 5 eur.
Po 20 minučių kelio pradėjome suktis, kaip į
vienaragio ragą. Vis aukštyn, siauryn ir po mažiau nei valandos kelio
atsidūrėme pačioje San Marino viršūnėje - ant 749 m. aukščio Titano kalno. Iš
visų pusių šią valstybę (galima sakyti miestą) supa Italija. San Mariną aplanko apie 3 milijonus turistų kiekvienais metais, tad turizmas čia stipriai išvystytas (priklausomi nuo turizmo). Pavyzdžiui tokia paslauga, kaip autobusas atveža tiesiai į miesto širdį ir parveža atgal (pagal grafiką). Tau nereikia rūpintis niekuom kitu (išskyrus žvilgtelti į laikrodį, kad nepavėluotum). Kas nori didesnio adrenalino ir platesnių panoraminių vaizdų siūlau į San Marino viršūnę pakilti funikulieriumi.
Ant Titano kalno stūksanti tvirtovė turi tris bokštus. Tai Guaita, Česta ir Montale - seniausia, ryškiausia bei visų mėgiamiausia San Marino keliautojų vieta. Kylant į viršų iš už kiekvieno kampo atsiveria nepakartojami panoraminiai vaizdai. Yra apžvalginių aikštelių, bei vos kelis žmones talpinančių balkonėlių. Čia tikrai tvyro kitokia dvasia. Silpnesnių nervų turistus gali išvarginti pastovus siūlančių rusų, italų savo parduotuvėse turimų prekių. Mus tai nė kiek nejaudino, mes mėgavomės tvyrančia ir nepriklausoma San Marino atmosfera. Tačiau yra svarbus, bet! Prieš vykstant čia bandžiau atlikti namų darbus - paskaitinėti keletą įžvalgų iš kitų tinklaraščių. Ir tiesa pasakius buvau šiek tiek iššigandusi, bet galiu patikinti, kad man NIEKAS neatitiko, ką rašė kiti buvę turistai. Mano pastebėjimai: į šią nykštukinę valstybę siūlau keliauti vėlyvą pavasarį ar rudenį. Vasaros stenkitės vengti, nes turistų srautas čia labai didelis. Mums pasisekė! Tai buvo gegužės pirma pusė. Nei šalta, nei per karšta ir žmonių skaičius (žinant, kad tai itin turistinė vieta) neįkirus. Plius patariu keliauti ne savaitgalį. Kas keliauja automobiliu, tai galiu nuraminti, kad stovėjimo aikštelių tikrai yra. Tiek požeminių, tiek lauko. Nakvynę tikrai gausite, jei ją užsisakysite anksčiau per Airbnb arba Booking paslaugas, nes čia ir dabar, vien iš turizmo gyvenančioje šalyje, sunkiai begausite.
Muziejai ir net kai kurios bokšto apžvalginės aikštelės yra mokamos. Šiomis paslaugomis mes nesinaudojome, nes vaizdai, kaip jau minėjau, atsiveria iš už kiekvieno kampo. Vaikštant nuovargio nepajutome, mat aplink daug stop vietelių - iškalti akmeniniai stalai ir suoleliai. Žmonės ten laisvai užkandžiauja ar snaudžia siestos metu.
Pietų vietą pasirinkome ant kalno pūpsančioje Caffe Divino kavinėje. Ši vieta mus patraukė savo lokacija ir išskirtiniu kabančiu geltonu dviračiu (visiai ne istoriška😊). Kavinės apačioje šeimininkai turi alkoholinių gėrimų parduotuvę, o viršuje su panoramoniu vaizdu - itališkos virtuvės kavinę. Ragavome tradicinę piadiną, lazaniją, picą bei atsigaivinome gėrimais. Vos viską sutalpinome, o kainos tikrai nesikandžiojo. Išėjusi iš šios kavinės garsiai pasakiau, kad mielai grįžčiau čia dar ir dar. Maistas labai skanus, paprastas ir greitas aptarnavimas, šeimininkai LABAI paslaugūs ir svetingi. Rekomenduoju.
Instagram'e minėjau, kad iš San Marino išvykome su nuotykiais, kurie puikiai baigėsi. O jie labai gyvenimiški ir paprasti. Likus vos valandai iki paskutinio autobuso nusprendėme pasėdėti terasoje ir (po kokių 25 minučių) Kotrynai bekalbant pastebėjau, kad ji neturi savo dantų plokštelių. Tai žinodami trumpesnius keliukus link Guaita kalno skridome link buvusios kavinės. Po staigaus pokalbio su šeimininkais ir rausimosi 60 l. šiukšlių maiše radome, tai ko ieškojome. Tiksliau rado patys šeimininkai, nes mums to paprasčiausiai neleido daryti. Tiesiog parodė griežtą rankos delną. Beliko nuoširdžiai padėkoti ir dar labiau pamilti šią vietą.
Šiai, Europos sąjungai nepriklausančiai, mikrovalstybei užtenka vos pusdienio pažinti. Dauguma dalykų daug pigesni, nei pačioje Italijoje. Čia laikas skriete praskrieja. Pasivaikščioti galima ne tik po bokštus ir siauras gatveles, bet ir aplankyti miesto rotušę - Palazzo Pubblico, kurioje vyksta sargybos keitimasis, pasiklausyti varpų skambesio. Taip pat pasirinkti bent vieną muziejų iš 10 siūlomų. O maisto paragauti tiesiog būtina!
xoxo Akvilė
.
11 June 2018
.
Kelionės svetur
No comments
Post a Comment