Nuo Stelmužės ąžuolo iki Burbiškių dvaro Anykščių rajone

Įkeliant nuotraukas į saugyklą sau pasakai - sutvarkysiu ir surūšiuosiu vėliau, kai bus laiko. Cha cha cha. Tai kada tas vėliau? Na nebent, kai esi priverstas, nes ant ekrano iššoka lentelė su užrašu your disk runs out of space. Tai erzina, nes rūšiavimas atima daug laiko. Anksčiau ar vėliau, tu tiesiog priverstas, tai padaryti. Niekur nedingsi - išaušo ir man tokia diena. Pradedi tvarkyti, rūšiuoti ir staiga įžvelgi pliusus. Randi tokių prisiminimų ir nepapostintų įrašų, kad pasidaro saldu. Vėliau gėda, nes pralėkė visi metai 😱 Kur gi aš buvau anksčiau? Šaukštai po visų metų. Stengiuosi neskaičiuoti laiko, o pasidalinti pernykštėmis ( 😭 ) atostogomis sodyboje su atvykusiais draugais iš Norvegijos. O tikslas - parodyti, kad Lietuvoje tikrai pamatyti yra ką.
Pirmiausia aplankėme Stelmužės ąžuolą. Priešais 1500 senumo ąžuolą yra filijinė bažnyčia su varpine. Šie pastatai buvo pastatyti tik su kirviu ir kaltiniais vinimis.

Kiek paėjėjus yra vergų bokštas. Tai keturkampis, atrestauruotas pastatas, kuriame laikė baudžiauninkus. Pasivaikščioti galima iki pat Stelmužės ežero, ir apžiūrėti buvusius istorinius gruvėsius. Tačiau visur buvo apžėlusi aukšta žolė ir puolė uodų šusnis, tad pasirinkome judėti link Šlyninkos vandens malūno ir užbaigti dienos išvyką ant Zarasų apžvalgos rato.

Kitą dieną vykome paplaukioti Visagino ežere vandens dviračiais. Beje, Visaginas turi nuostabią gamtą, išpuoselėtus pliažus (yra ir privatus - mokamas), tvarkingus pušynus. Visagino miesto paplūdimyje yra BBQ zona, nemokamas wifi, vaikų maudymosi čiuožykla, kurią prižiūri gelbėtojai. Žaidimų aikštelė, persirengimo kabinos, švelnus smėlis, maitinimo įstaiga, tramplynas. Visai šalia galima išsinuomoti valtį ar vandens dviratį. Ežeras platus, buvo ne itin karšta, tad iškylavome ant pačių dviračių. Savotiška egzotika.

Mūsų svečiai laiko turėjo ribotai, tad visur norėjome spėti per trumpą laiką. Grįžinėjant į namus - užsukome į Anykščių medžių Lajų taką, bei apverstą namą. Po keletos minučių praleistų optiškai apgaulingame name pradeda šiek tiek suktis galva, o erdvėje sunku adaptuotis dėl neįprastų pojūčių smegenims. Tačiau, tai itk keletai minučių. Visiems buvo neišdildomas potyris. Viską norėjosi liesti ir fotografuotis. Nors šį objektą lankėme per lietingą dieną, tačiau viduje buvo ypatingai karšta. Kondicionieriai dėl neaiškių priežasčių nebuvo įjungti.

Paskutinė stotelė buvo Burbiškių dvaras (Anykščių rajone). Tik įžengus į teritoriją mus pasitiko gražus rožių sodas, kuriame kapstėsi lieknutė moteris. Pakalbinus supratome, kad ji šio dvaro ponia 😊 Ji maloniai mus priėmė, papasakojo kokius atrestauravimo, dizaino kelius praėjo, kol įgyvendino savo dvaro idėją. Supažindino su vyro vaikais, dvaro šunimis ir maloniai pakvietė praleisti laiką ne tik įspūdingame dvare, bet ir išpuoselėtoje gamtoje. Į šį dvarą būtina užsukti išgerti kavos, bei pasivaikščioti. Čia tvyro dvasia (labai), ramuma, jaukumas ir istorija.